Liūdna ir nesavalaikė Whitney Houston netektis yra dar viena labai viešai paskelbta mirtis, sukėlusi abejonių dėl piktnaudžiavimo receptiniais vaistais. Tokie tragiški epizodai gali būti paskelbti naujienomis dėl didelio atgarsio sulaukusių aukų, tačiau jie taip pat atkreipia mūsų dėmesį į didėjančią epidemiją Jungtinėse Valstijose. 2011 m. Ligų kontrolės centrų ataskaitoje teigiama, kad „receptinių skausmą malšinančių vaistų perdozavimas per pastaruosius 20 metų išaugo daugiau nei tris kartus, todėl 2008 m. Jungtinėse Valstijose mirė 14 800 žmonių“. CDC taip pat pranešė, kad beveik pusė milijono apsilankymų greitosios medicinos pagalbos skyriuose dėl piktnaudžiavimo receptiniais skausmą malšinančiais vaistais arba netinkamo jų vartojimo. Daugelis amerikiečių beveik kasdien vartoja nereceptinius vaistus nuo skausmo, nesuvokdami, kad šie vaistai yra susiję su atsitiktiniu perdozavimu ir mirtimi.

Ši statistika rodo ekstremalią mūsų visuomenės problemą: mūsų nenorą patirti skausmą ar net jaustis nepatogiai. Piktnaudžiavimas receptiniais vaistais yra didelis, nes amerikiečiai nustato savo skausmo slenkstį iki visų laikų žemiausio lygio. Akivaizdu, kad stiprų skausmą kenčiantys žmonės turėtų būti tinkamai gydomi ir turėti galimybę gauti visus reikalingus receptus. Priešingai, žmonės, kurie piktnaudžiauja ar piktnaudžiauja medžiagomis siekdami išvengti diskomforto, kenkia sau, nes nesugeba susidoroti su pagrindinėmis savo skausmo šaknimis. Toks piktnaudžiavimas narkotikais yra didesnės psichologinės problemos simptomas. Nepaliaujamai ieškodami palengvėjimo, tapome skausmo nemėgstančia kultūra. Tai kelia rimtą klausimą. Kodėl mūsų visuomenė susilpnino suvokiamą toleranciją ir taip nemėgsta patirti jausmų?
Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad trys iš 10 moterų JAV naudojasi miego pagalba. Ši jaudinanti statistika atspindi mūsų tendenciją gydyti simptomus, o ne problemą. Užuot klausę, kaip galime užmigti, turėtume paklausti „kodėl mes nemiegame?“. Kodėl mes taip nerimaujame, kad manome, kad iš tikrųjų turime apsvaigti nuo sąmonės?

Kai bandome panardinti ar numalšinti skausmą ir nerimą, ignoruojame jų žinutes. Skausmas, nesvarbu, fizinis ar psichinis, bando mums pasakyti ką nors svarbaus. Kai bandome numalšinti savo diskomfortą, nesugebame nustatyti jo priežasties ir išspręsti pagrindines problemas, kurios sukelia mūsų kančias.

Bandant nuslopinti savo skausmą ir nerimą problema yra ta, kad kai mums tai pavyksta, mes tampame atkirsti nuo emocijų. Mūsų žemumai gali būti ne tokie žemi, bet aukščiausi ir mažiau aukšti. Skausmą malšinantys vaistai ir mieguistieji preparatai gali laikinai sumažinti mūsų diskomfortą, tačiau jie dar labiau užmuša džiaugsmus, kuriuos patirtume natūraliai. Kai kreipiamės į vaistus, kad palengvėtų, mes paaštriname problemą ir keliame pavojų savo fizinei sveikatai.

Pavyzdžiui, 2010 m. buvo išrašyta 131,2 mln. Vicodin receptų, todėl tais metais tai buvo dažniausiai išrašytas vaistas. Vicodin yra labai priklausomas vaistas, dažnai naudojamas skausmui malšinti. Kai žmonėms išsivysto tolerancija šiam vaistui, jie didina dozes, kad gautų tą patį palengvėjimą, netyčia sukeldami pavojų savo sveikatai. Piktnaudžiavimas narkotikais yra didesnės psichologinės problemos simptomas.

Įsitraukdami į šį modelį, niekada nesusiduriame su slypinčiu skausmu, taip sukurdami užburtą ratą, iš kurio išbristi tampa vis sunkiau. Palengvėjimo gundymas sukuria kelią į priklausomybę, kuri dažnai reikalauja vis daugiau ir daugiau, nes didėja baimė dėl galimo diskomforto. Net nereceptiniai vaistai nuo skausmo yra pavojingi, nes žmonės juos vartoja didelėmis dozėmis, ilgai ir iš anksto, tikėdamasis skausmo. Pavyzdžiui, mano draugas prieš treniruotę vartodavo vaistus, nes dėl pratimo gali skaudėti raumenis. Jis tai padarė nežinodamas apie žalingą reiškinį, kurį tai gali sukelti.

Kaip asmenys, turime susidurti su tuo, ką mūsų skausmas bando įspėti, ir tada spręsti fizinės ar psichinės sveikatos problemas, kurias atskleidžiame. Kalbant apie psichologinį skausmą,vienintelis sprendimas susidoroti su kankinančiais jausmais yra juos jausti. Tai nereiškia, kad žmonės negali gauti naudos iš psichotropinių vaistų. Tai labiau reiškia, kad tam tikrų asmenų piktnaudžiavimas ar piktnaudžiavimas narkotikais neleidžia jiems susidoroti su jausmais, kurie galiausiai leistų jaustis geriau.

Kiekvienas iš mūsų turėtume stengtis būti pakankamai stiprūs, kad pajustume savo giliai įsišaknijusį skausmą ir leistų jam iškilti į paviršių. Dažnai numatome, kad jausimės blogiau, mus užvaldys emocijos, tačiau dažniausiai jaučiamės geriau. Jausmams slopinti reikia daug energijos. Susisiekimas su savo jausmais iš tikrųjų verčia mus labiau susitelkti į save. Mes visi turėjome akimirkų, kai stresas, nerimas ir širdies skausmas tampa per daug, ir mes palūžtame ir leidžiame sau verkti. Mūsų nuostabai ir palengvėjimui po šio emocijų išlaisvinimo dažnai jaučiamės labiau atsipalaidavę, ramesni ir atjaunėję.

Norint veiksmingai susidoroti su skausmu, reikia išsiaiškinti, kas sukelia skausmą, todėl galime išspręsti pagrindines problemas. Susidurti su savo skausmingais jausmais dažnai reiškia pradėti vidinę kelionę, kad suprastume, iš kur tie jausmai kyla. Kiekvienas iš mūsų turėtų paklausti, kodėl mums skauda, ​​ir tai išspręsti. Tai gali atrodyti lengviau pasakyti nei padaryti, tačiau sužinoję, kaip buvome įskaudinti, galime atskirti nuo būdų, kuriais šiuo metu kenkiame patys. Norint visavertiškai ir taikiai gyventi dabartyje, dažnai reikia kovoti su senu praeities skausmu.

Iš tikrųjų savęs pažinimas yra svarbi kiekvieno žmogaus kelionė. Kuo geriau suprantame, kas išveda mūsų kančias iš mūsų praeities, tuo stipresni tampame žvelgdami į ateitį. Kai iškeliame senus gėdos ir nuoskaudų jausmus, galime išmokti ugdyti savo atsparumą ir įveikti problemas. Tobulindami savo gyvenimo slenkstį, kad galėtume jausti liūdesį, atveriame erdvę pajusti gyvenimo džiaugsmus. Be to, galime pradėti spręsti kliūtis ir priimti sprendimus, kurie būtų naudingesni ir atitiktų mūsų pačių interesus.

Moteris, kuri kentėjo nuo nemigos, iš pirmų lūpų žinojo neigiamą receptinių vaistų šalutinį poveikį. Po visą gyvenimą trunkančios kovos su savo miego sutrikimu ji, būdama 60 metų, nusprendė jį išgydyti be pagalbos miegoti. Pradėjo ryškėti gilus nerimo lygis. Užuot numalšinusi nerimą skausmą malšinančiais vaistais ar blaškančiomis aplinkybėmis, dėl kurių didžiąją kitos dienos dalį ji buvo niūri, arba gulėjo visiškai pabudusi, kol patekės saulė, ji nusprendė pažiūrėti, kur nukrypsta jos protas. Iš pradžių mintys kirbėjo, todėl ji pradėjo jas užrašinėti.

Kaip ji rašė, jos užrašų knygelės prisipildė didžiausių jos baimių, rūpesčių ir savikritiškų minčių, kurias ji bandė palaidoti, bet neleido jai ilsėtis vėlų vakarą, o dažnai ir didžiąją dienų dalį. Kai ji užsirašė ir pripažino šias baimes, ji pradėjo su jomis kovoti sąmoningai ir „jausmų“ lygmenyje. Pats nerimo baimės mažinimas padėjo šiai moteriai kontroliuoti savo miego sutrikimą. Pasišventimu ir drąsa ji sugebėjo įveikti problemą, kuri ją kankino dešimtmečius.

Tai nereiškia, kad kruopščiai naudojami ir profesionaliai prižiūrimi vaistai nėra vertingi. Tiesiog noriu išreikšti savo susirūpinimą dėl mūsų potraukio į visuomenę, kurioje jausmai yra vengiami, netoleruojami arba iš karto įvardijami kaip medicininiai rūpesčiai. Jausmų nemėgstama kultūra galiausiai mus nužmogins. Empatija yra esminė mūsų žmogiškojo paveldo dalis, ir kuo labiau tolstame nuo jausmų, tuo labiau tolstame nuo meilės, artumo, gyvybingumo ir pilnatvės.