Asmuo, kuris pasakė šią kalbą an Amerikos savižudybių prevencijos fondas Pasivaikščiojimas iš tamsos šį rudenį paprašė, kad pasivaikščiojimo vieta ir jos vardas būtų nuslėpti, kad nebūtų padaryta jokios emocinės žalos kitiems šeimos nariams, kurie yra skirtinguose sveikimo ir gijimo proceso taškuose.

Sveiki visi ir ačiū, kad šiandien atėjote ir dalyvavote mūsų žygyje Out of the Darkness.

Turiu pripažinti, kad man sunku stovėti čia prieš jus visus. Ne todėl, kad man gėda, gėda ar nepakankamai stiprus, bet tiesiog todėl, kad esu privatus asmuo. Tiesiog tokia mano prigimtis. Aš esu klausytojas. Aš esu darytojas. Aš mieliau padėsiu tau išspręsti tavo problemas, nei kalbėsiu apie savo. Verčiau rinkčiau lėšas užkulisiuose, nei stovėčiau čia prieš visus. Aš taip pat verkiu, todėl esu tikras, kad tai darysiu ir šiandien! Aš verkiu, kai dainininkas išrenkamas „The Voice“, todėl įsivaizduoju, kad šiandien verksiu!

Šiandien norėčiau pradėti nuo daktarės Maya Angelou citatos, kuri man turi didelę reikšmę. „Nėra didesnės agonijos, kaip nešioti nepasakotą istoriją savo viduje“.

Taigi šiandien dalinuosi savo istorija. Esu čia, kad pagerbčiau savo artimuosius, kuriuos praradau dėl savižudybės. Neatsitrauksiu nuo nepaneigiamo savo patirties skausmo, nes žinau, kad daugelis iš jūsų jautė tą patį skausmą.

1995 m. mano svainis pralaimėjo kovą su depresija ir nusižudė. Jam buvo vos 34 metai. Jis buvo mano vyro jaunesnysis brolis. Pirmą kartą susitikome, kai su vyru pradėjome susitikinėti vidurinėje mokykloje. Šiam mažam vaikinui, kuris taps mano būsimu svainiu, tuo metu buvo tik 11 metų.

Kai jis mirė, jis paliko tiek daug žmonių, kurie jį labai mylėjo, o svarbiausia – keturis vaikus, kurie jį vadino tėčiu. Jauniausiajam mirties metu buvo tik 6 metai.

Jo mirtis pradėjo mūsų šeimą tokia trajektorija, kuri mums ir šiandien daro įtaką. Jo jauniausias vaikas tapo svarbia mūsų artimiausios šeimos dalimi. Nors gyvenome skirtingose ​​valstijose, vasaras ir atostogas leisdavome kartu. Mano dukra mylėjo ją kaip seserį. Ji mylėjo mano vyrą, nors jai kartais buvo sunku, nes jis atrodė ir atrodė labai panašus į jos tėvą. Ir mums dažnai buvo sunku, nes ji atrodė ir skambėjo labai panašiai į savo tėtį.

2012 m. mano dukterėčia taip pat pralaimėjo kovą su depresija ir mirė nuo savižudybės. Jai buvo tik 23 metai. Ji paliko tuos pačius šeimos narius, kurie prieš 17 metų sielojosi dėl jos tėčio mirties.

1995 m., kai mano šeima nuėjo į jų bažnyčią paguodos ir paramos, jiems buvo pasakyta, kad bažnyčia apgailestauja dėl jų netekties, tačiau jie turi susitaikyti, kad jų sūnus nepateks į dangų dėl savo mirties būdo.

2012 m., kai ieškojome laidojimo namų, kur galėtų priimti mano dukterėčios kūną, buvome nusigręžę, kol radome tą, kuris ją priimtų ir surengtų jos atminimo apeigas. Kodėl? Nes ji buvo savižudybė. Jie nenorėjo, kad su jų įstaigomis būtų siejama savižudybės „stigma“.

2014 m., kai Robinas Williamsas mirė nuo savižudybės, mūsų bendruomenė buvo daugelio antraščių liudininkė, kur žmonės vertino jį kaip „savanaudišką“ ir „silpną“.

Kalbu apie tai, nes mane šokiruoja, kad nors tiek daug kas pasikeitė per 19 metų nuo tada, kai pradėjau šią asmeninę kelionę, tiek daug dar reikia nuveikti.

Ko išmokau per 19 metų? Sužinojau, kad mano šeimos nariai serga. Jie sirgo smegenų liga, vadinama klinikine depresija.

Ir aš manau, kad jie abu mirė nuo negydomos smegenų ligos, taip pat, kaip ir nuo negydomos bet kurio kito pagrindinio organo ligos.

Šiandien esu čia, kad palaikyčiau Amerikos savižudybių prevencijos fondą, nes renkame lėšas tyrimams, švietimui ir prevencijos iniciatyvoms, skirtoms sumažinti dėl savižudybių žūstančių žmonių skaičių.

1995 m., kai mirė mano svainis, AFSP buvo tik pradinėje stadijoje. Iki AFSP nebuvo jokios nacionalinės ne pelno organizacijos, kurios tikslas būtų suprasti ir užkirsti kelią savižudybėms pasitelkiant mokslinius tyrimus, švietimą ir propagavimą.

AFSP misijos svarba niekada nebuvo didesnė, o mūsų darbas – dar neatidėliotinas.

Taigi, pabaigai, nors aš esu klausytojas, darytojas ir užkulisinis pagalbininkas – svarbiausia esu išgyvenusi šeima, pasiryžusi palaikyti AFSP savižudybių prevencijos tikslą. Mano šeimos narių savižudybės yra mano gyvenimo istorijos dalis. Ir mano gyvenimo istorija neliks nepasakyta.