Mano draugas atsiuntė man sąrašą 5 geriausių apgailestavimo atvejų, kuriuos žmonės sako mirties patale, sudarytą Bronnie Ware, moters, kuri glaudžiai bendradarbiauja su mirštančiaisiais. Nesvarbu, kad šis sąrašas nebūtinai buvo griežtų empirinių tyrimų rezultatas. arba kad jis netgi gali būti fiktyvus; man atrodė aktualu tai, kad jis išplito internete. Akivaizdu, kad šie penki apgailestavimai sudomino žmones ir įkvėpė juos papasakoti apie juos kitiems.

Apgailestavimas išreiškė paprastus norus:

1. Norėčiau, kad būčiau turėjęs drąsos gyventi ištikimą gyvenimą sau, o ne gyvenimą, kurio iš manęs tikėjosi kiti.
2. Norėčiau, kad nebūčiau taip sunkiai dirbęs.
3. Norėčiau, kad būčiau turėjęs drąsos išreikšti savo jausmus.
4. Norėčiau, kad būčiau palaikęs ryšį su savo draugais.
5. Norėčiau, kad būčiau leidęs sau būti laimingesnis.

Kaip atsitiko, kad tiek daug žmonių praleidžia savo gyvenimą neigdami tokį paprastą pagrindinį pasitenkinimą? Ir kodėl, kai jiems gresia mirtis, jie pagaliau turi aiškumą ir žino, kas jiems svarbu? Šie klausimai, kuriuos iškelia apgailestavimo sąrašas, man dar kartą daro įspūdį apie galingą mirties nerimo poveikį kiekvienam iš mūsų.

Mirties nerimas reiškia sąmoningą ir nesąmoningą nerimą, kurį sukelia suvokimas, kad gyvenimas yra galutinis ir kad galiausiai susiduriame su artimųjų netektimi ir savo, kaip žinome, egzistencijos pabaiga. Tačiau paklausti daugelis žmonių sako, kad sąmoningai negalvoja apie mirtį. Kadangi mirties nerimas egzistuoja nesąmoningame ir sąmoningame lygmenyje, dauguma nežino, kaip mirties baimė įtakoja svarbius jų gyvenimo aspektus ir skatina daugelį jų veiksmų.

Nesvarbu, ar mirties nerimas yra sąmoningas, ar nesąmoningas, dauguma iš mūsų į jį reaguoja gindamiesi, kad išvengtume nepakeliamo skausmo ir liūdesio, atsirandančio visiškai suvokus, kad gyvenimas yra laikinas. Vietoj to mes pasirenkame tam tikrą neigimo ir pabėgimo laipsnį, o tuo pačiu metu pasitraukiame į vidinę, savisauginę proto būseną. Siaurindami savo gyvenimo patirtį, mes nupjauname jausmus sau ir kitiems ir prarandame savo individualumą.

Deja, kai apeiname emocinį skausmą ir kančias bei nuslopiname egzistencinę dilemą, prarandame savo asmeninę tapatybę, laisvę ir autonomiją. Kaip tvirtino Paulas Tillichas: „Žmogus vengia būti tam, kad išvengtų nebūties“. Į Šeimos politika R. D. Laingas pakomentavo: „Manau, kad daugelis suaugusiųjų (įskaitant mane patį) yra arba buvo, daugiau ar mažiau, hipnotizuojančiame transe, sukeltame ankstyvoje kūdikystėje: mes išliekame tokioje būsenoje iki – kol nubundame, kai Ibsenas padaro vieną iš jo veikėjai sako – pamatysime, kad niekada negyvenome“. Į Už mirties nerimo , Aš parašiau:

Atrodo, kad didžioji dauguma žmonių šiuolaikinėje visuomenėje yra apsvaigusios, transą primenančios būsenos, kurią vaizduoja Laingas; atitrūkę nuo jausmų ir negalintys suvokti fakto, kad jie yra giliai įsitraukę į gyvenimo būdą, kuris žymiai sumažina jų žmogiškąsias savybes.

Skirtingu mastu žmonės blokuoja svarbius jausmus ir emocijas ir taip elgdamiesi nukrypsta nuo savo tikrojo likimo. Kiekvienas individas susikuria specifinius būdus, kaip nualinti, nualinti ir atsijungti nuo savęs, o ne visapusiškai patirti savo gyvenimą. Jie paprastai užsiima savęs auklėjimo, savęs puoselėjimo elgesio modeliais, kurie iš prigimties sukelia priklausomybę, nes mažina nerimą. Šis elgesys apima priklausomybę sukeliančių medžiagų, įprastų rutinų ir ritualų, taip pat priklausomybę sukeliančių, priklausomų santykių su artimiausiais žmonėmis stilių. Sulaukę senatvės ar net vidutinio amžiaus daugelis žmonių veiksmingai sumažino savo gyvenimą iki pasikartojančio, smulkmeniško, niūraus, vaidmenų žaidimo. Jie palaipsniui atsisakė vienintelio gyvybės, kurią turi, kad mirtis taptų pakenčiama.

Psichologinis kompromisas yra brangus. Tiesa, kad žmonės gali veiksmingai išlaikyti savo gynybinę pusiausvyrą ir nejausti sąmoningo nerimo dėl mirties, tačiau procese jie praranda save ir savo perspektyvą. Tai reiškia, kad tol, kol jie iš tikrųjų susidurs su mirtimi ir nebegali jos neigti, o tuo metu, pasak ponios Ware, daugelis jų gali aiškiai suprasti, kad gynyba nuo mirties neišvengiamybės atėmė iš jų gyvenimą, kuris galėjo būti prasmingesnis. Rašydama savo sąrašą, jos tikslas – suteikti žmonėms aiškumo, kol dar ne vėlu, kad jie turės galimybę pakeisti savo gyvenimą ir geriau gyventi (ir mirti) nesigailėdami.

Galima pakeisti gynybines užtvaras ir susitaikyti su mirtimi kaip realybe. Užuot per anksti nualinę save, galime priimti gyvenimą ir gyventi suvokdami mirtį. Būsime apdovanoti gilesne gyvenimo patirtimi, kai liūdesys ir skausmas, susijęs su senėjimu, pablogėjimu ir mirtingumu, suteiks aštrios prasmės tikros meilės ir užuojautos gyvenimui bei džiaugsmui.