Priežastys, kodėl elgiamės kaip mūsų tėvai, gali neatrodyti kaip didelė paslaptis. Net atmetę savo genetinį ryšį, nuo to momento, kai atsimerkiame, įsisaviname savo tėvų požiūrį ir visą buvimo pasaulyje būdą. Tai mūsų nepasmerkia gyventi taip, kad būtų įdėtos mus užauginusių žmonių kopijos. Tačiau tai reiškia, kad iš savo tėvų paveldime sudėtingas akivaizdžių ir nematomų pamokų serijas, kurios daro įtaką mūsų gyvenimui įvairiais būdais, kurių galbūt nesitikėtume.

Daugelis iš mūsų grumiasi su nepatogiu postūmiu ir traukimu, kai savyje orientuojamės į savo tėvų bruožus. Dažnai apima teigiamus dalykus ir, dedant pastangas, neigia neigiamus. Šios savybės ne visada yra aiškios ir dažnai kyla iš subtilių požiūrių, kuriuos pasirinkome. Teigiami bruožai dažnai atsiliepia mums ir padeda mums vadovauti mūsų gyvenime. Neigiami bruožai ir mūsų atkartojimas bei atsparumas šiems bruožams gali iškreipti mus iš formos ir nustumti nuo asmeninių tikslų bei autentiškesnių to, kas esame, išraiškos.

Kadangi, būdami vaikai, mes įsisaviname savo ankstyvąją aplinką, kai užaugame, dauguma iš mūsų nėra visiškai atskirti. Tai, kiek nesugebėjome identifikuoti, suprasti ir atskirti nuo tam tikrų savo asmenybės sluoksnių, gali paskatinti mus iš naujo išgyventi, o ne gyventi savo gyvenimą. Vienas svarbus klausimas, kurį galime ištirtiyra: „Kiek mes laikomės recepto, kurį mums išdavė mūsų praeitis?

Tai nereiškia, kad mūsų tėvai reiškė kokią nors žalą ar ketino paveikti kiekvieną mūsų aspektą. Atpažinimo, kaip jų bruožai veikia mūsų elgesį, tikslas yra ne jų kaltinti ar visam laikui įsipainioti į praeitį. Atvirkščiai, tai padeda mums išsivaduoti nuo mūsų asmenybės uždengimų, kurie neatspindi tikrų mūsų aspektų. Šis procesas padeda mums suprasti savo veiksmus ir reakcijas ir leidžia įsitikinti, kad jie atitinka mūsų asmeninius tikslus. Labiau tikėtina, kad bus pamokų, už kurias esame dėkingi, ir bruožų, kuriuos tikimės sekti iš savo tėvų, sąrašas. Ir atvirkščiai, bus sąrašas pamokų, kurias išgyvename ir kurios gali apriboti mus viskuo – nuo ​​to, kaip matome save, iki to, kaip mes bendraujame su kitais.

Skirtumas, kurį mes visi jaučiame savyje tarp to, kas esame iš tikrųjų, ir to, kas aidėjo“balsaiMūsų istorija gali paskatinti mus elgtis taip, kaip mums net nepatinka arba pasakyti tai, ko net negalvojame. Labiausiai tikėtina, kad taip reaguojame streso metu ir situacijose, kurios sukelia skausmingus ir pirminius jausmus. Šiomis akimirkomis nesuvokiame, kad didžioji dalis to, ką patiriame emociniame lygmenyje, yra pagrįsta projekcijomis ir senais jausmais iš vaikystės.

Tėvai yra žmonės, o žmonės nėra tobuli. Kadangi esame pasiruošę geriausiai atsiminti dalykus, kurie mus gąsdina ir liūdina, dažnai tėvams didžiausią įtaką daro tada, kai būna blogiausia, momentais, kai praranda kontrolę arba nereaguoja į poreikį. neigiamas vaikų požiūris į save ir kitus.

Kadangi esame linkę perimti savo tėvų požiūrį tokiame ankstyvame gyvenimo etape, galime pradėti patirti tą požiūrį kaip savo. Pavyzdžiui, galime būti atšiaurūs ir kritiški savo atžvilgiu arba įtarūs ar nepasitikintys savo santykiais. Savo gyvenime, ypač artimiausiuose santykiuose, galime atskleisti savo tėvų nerimą, nesaugumą, nusivylimą ir pan.

Yra trys pagrindiniai būdai, kaip tai padaryti:

Pirmasis yra tiesiogiai kartojantis mūsų tėvų būdas. Jei jie būtų valdingi, nervingi, reaktyvūs ar intravertai, mes galime turėti šiuos bruožus ir išreikšti juos savo gyvenime.

Antrasis būdas parodyti savo tėvų poveikį yra reaguodamas į jų bruožus (tiksliau – perdėtai reaguoti). Galbūt matėme, kad mama yra nervinga ir valdinga, todėl reaguojame būdami neapdairūs ar itin jautrūs įsibrovimui. Galbūt jautėme, kad tėvas yra atstumtas ir šaltas, todėl reaguojame darydami spaudimą sau pasiekti aukščiausią lygį arba jaučiame, kad turime aktyviai siekti žmonių dėmesio ir pritarimo.

Trečias būdas parodyti savo tėvų įtaką atkuriant mūsų ankstyvosios aplinkos emocinis klimatas. Tai dažnai daroma visiškai nesąmoningai, todėl gali būti sudėtinga susigaudyti. Sunku tai įžvelgti, bet galime elgtis taip, kad įvyktų seni, pažįstami scenarijai. Pavyzdžiui, galime provokuoti savo partnerį, kad jis elgtųsi su mumis taip, kaip elgdavosi mūsų tėvai, arba sakydavo tai, ką mums sakydavo mūsų tėvai.Netgi galime elgtis vaikiškai su savo vaiku, matydami, kad jie turi galią mums, o tai gali atspindėti tai, kaip jautėmės vaikystėje.

Geriausias būdas atskirti nuo bruožų, kurie mums nebetarnauja mūsų gyvenime, yra smalsumas ir užuojauta. Dažnai esame nepaprastai griežti prieš save, kad parodytume savo savybes, kurias atėjome nuoširdžiai. Vietoj to turėtume leisti sau ištirti, iš kur atsiranda šie modeliai.

Atpažinimo, kad mūsų viduje trūksta diferenciacijos, dovana yra ta, kad tai suvokę, galime pradėti keisti dalykus, kurie neatrodo kaip nuoširdus atspindys to, kas mes esame ar ko norime gyvenime. Galime atpažinti tam tikrus savęs išpuolius ir save ribojančias nuostatas kaip savo istorijos šešėlius, o ne tikrus to, kas esame, atspindžius. Galiausiai galime atsikratyti senų įpročių ir sukurti naujus būties būdus, kurie priartins mus prie to, kuo norime būti, ir prie gyvenimo, kurį norime gyventi.