Jau seniai poetai ir mokslininkai, romantikai ir intelektualai, paaugliai ir seneliai svarstė klausimą: kas yra meilė? Vis dėlto, kai nuolat atsiduriame tuose pačiuose santykių spąstuose, sudaužytos širdys ar karštai ieškome tos pradinės kibirkšties, galbūt naudingesnis klausimas yra, kas nėra meilė?

Kad ir kaip mes, kaip rūšis, sugebame netyčia nugrimzti į stebuklingą meilės spindesį, išlikti toje nerūpestingoje, nuoširdžioje romantiškoje erdvėje yra sudėtinga. Iškristi iš meilės ir į rutiną, iš gerumo – į irzlumą, o iš pagarbos – į susierzinimą – pernelyg lengva. Taigi kodėl šis pokytis įvyksta ir kaip galime jo išvengti? Nustačius, kas yra meilė ne , galime išvengti santykių „negalima“, kurie veda į mūsų romantišką mirtį.

Meilė nėra savanaudiška, reikli ar nuosavybės teisė prieš kitą.

Kai pirmą kartą pasimatyme su kuo nors, retai pastebime, kad sakome tokius dalykus kaip: „Tu vėl eini susitikti su draugais? Bet aš maniau, kad ketini likti ir išsinuomoti filmą su manimi? arba „Kodėl taip ilgai ruošiesi? Tu visada priversi mane laukti amžinai. Tą akimirką, kai pradedame traktuoti savo partnerius kaip savo pratęsimą, kritikuoti jų unikalumą ir įsakinėti jų atitiktį, mes ne tik pažeidžiame jų potraukį mums, bet ir iš esmės panaikiname savo potraukį jiems. Savo partnerių traktavimas kaip nepriklausomas ir atskiras individas gali priversti mus susidurti su savo pačių nesaugumu, pavydu ir savikritiškomis mintimis, tačiau tai padės mums sustiprėti, o tai savo ruožtu veda į tikresnį, tvirtesnį ryšį su partneriu.

Meilė niekada nėra paklusnumas ar dominavimas, emocinė prievarta ar manipuliavimas.

Emocinis žaidimas yra gynybos mechanizmas, sukurtas siekiant apsisaugoti nuo nuoskaudų, atstūmimų ir netikrumo, atsirandančio dėl to, kad jaučiamės pažeidžiami, investuojame į jį ir norime kažko iš visiškai atskiro žmogaus. Suvaidinti auką su dominuojančia asmenybe arba bosą su žmogumi, kurį lengva paveikti, yra destruktyvus procesas, kurį pernelyg lengva pamiršti.

Kadangi daugelis šių manipuliacinių elgsenų yra nesąmoningos ir nėra skirtos piktybiškai, visada turėtume atkreipti dėmesį į tai, kuo grindžiami mūsų veiksmai. Ar tylime, kai negauname to, ko norime, todėl mūsų partneriai mus pastebės ir gailisi? Ar apsimetame lankstumu, slapta nustatydami sąlygas ir apribojimus, kurių turi laikytis mūsų partneris? Suvokdami šiuos modelius, galime tiksliai nustatyti ir pakeisti žalingą elgesį ir pasinaudoti galimybe tiesiogiai išreikšti tikrąjį norą, prašydami iš savo partnerio to, ko norime ir ko mums reikia. Tai leidžia mums pajusti tikruosius partnerio jausmus mums. Kai ką nors gauname iš savo partnerio manipuliuodami, mes nepatiriame jo ar jos tikrųjų jausmų mums.

Meilė nėra beviltiškas bandymas neigti vienatvę ar susiliejusios tapatybės troškimas.

Kai suvokiate, kad meilė yra priemonė „pasirūpinti“ arba „nebūti vienas“, galite patekti į pavojingą teritoriją. Meilė yra jausmas, kurį jaučiate kažkam kitam, taip pat jausmo, nukreipto į jus, įvertinimas. Kad ir kaip džiaugiamės bendro gyvenimo džiaugsmu, tą džiaugsmą galime išsaugoti tik tada, kai pripažįstame, kad sveiki santykiai susideda iš dviejų darniai nugyventų gyvenimų, o ne iš vieno gyvenimo, kurį veda du žmonės.

Dalijimasis veikla, istorijomis, draugais ir vaikais yra prasmingi santykių elementai. Tačiau neigdami faktą, kad kiekvienas žmogus ir patirtis yra unikalūs, atsisakome sau ir savo artimiesiems partnerystės, pagrįstos lygybe, tikrove ir tikra meile vienas kitam. Kai sujungiame savo tapatybę su partneriais, prarandame jiems patrauklumą. Jie mums tampa ne įdomesni už mūsų dešinę ranką. Tačiau, jei santykiai nutrūksta, jaučiamės sugniuždyti, tarsi būtume praradę dešinę ranką.

Meilės negalima painioti su emociniu alkiu.

Maitinimasis kitu žmogumi nėra meilė. Daugeliui žmonių nuo vaikystės lieka emocinės tuštumos jausmas. Dažnai suaugę vis dar matome save kaip šiuos tuščius vaikus ir kreipiamės į savo partnerį, kad užpildytų tą emocinę tuštumą. Kai leidžiame subrendimo stokai slėgti mūsų partnerius, išsunkiame jų gyvybingumą ir pagarbą išsivysčiusiems asmenims, kuriais mes tikrai galime būti. Svarbu vengti ieškoti savo partnerių nesveikos apibrėžimo, pagyrimų, patikinimo ar pritarimo dozės. Tai yra savybės, kurias turime išsiugdyti savyje, kad suvoktume visapusiškus ir pasitenkinimą teikiančius santykius su kitu žmogumi.

Meilė nėra vidinė proto būsena, kuri neturi atpažįstamų išorinių apraiškų.

Kiek kartų buvome pastebėję, kad ginčijamės, susiraukėme, spragsuojame ir išvarginame savo partnerius, tada atsainiai pareiškiame, kad esame įsimylėję? Dažnai su partneriu užmezgame fantazijos ryšį, ryšio iliuziją. Mes su jais bendraujame fantazijoje, bet tikrovėje nesielgiame su jais gerumu ir meile. Meilė yra veiksmas tiek pat, kiek tai yra būties būsena. Jei norime ką nors mylėti, turi būti tikros tos meilės ir elgesio apraiškos, kurias pastebi kiti.

Kai pastebime, kad netinkamai elgiamės su savo artimaisiais, svarbu suprasti, kad mūsų visų mintyse esantis vidinis kritikas, skatinantis bijoti ir sugriauti tikrąjį intymumą, gali būti toks pat žiaurus mūsų partneriams, kaip ir mums. Tokios mintys apie mus pačius: „Aš nesu mylimas“. Ji niekada nesirūpins manimi taip, kaip aš ja rūpinuosi“ taip pat lengvai gali priversti mūsų partnerius pasiūlyti tokius dalykus kaip: „Jis toks savanaudis“. Kodėl jis niekada apie mane negalvoja?

Šios mintys diktuoja mūsų elgesį, leisdamos su partneriais elgtis taip pat atidžiai ir nemandagiai, kaip ir su savimi. Stabdydami šį elgesį, kad ir kaip būtume priversti juos veikti, galime atsispirti šiems kritiškiems vidiniams balsams ir turėti daugiau užuojautos bei meilės savo partneriams ir sau.