Prieš keletą metų kalbėjausi su savo draugu ir kolega daktaru Danieliu Siegelu, lyderiu tarpasmeninės neurobiologijos srityje. Mes diskutavome, kaip ir kodėl žmonės įstrigo tam tikruose santykių modeliuose. Daktaras Siegelis paaiškino, kad mūsų smegenys iš tikrųjų yra prijungtos atkurti sąlygas iš mūsų praeities. Mūsų ankstyvoji patirtis padeda sukurti neuroninius tinklus, kurie sinaptiniu lygmeniu paskatina mus vėliau paskatinti aplinką, kuri suteiks mums pažįstamą grįžtamąjį ryšį. Net tada, kai mūsų ankstyvieji prisirišimai buvo įtempti ir kupini sunkumų, esame pasirengę išryškinti tuos pačius modelius iš būsimų santykių. „Tai vyksta automatiškai, sukuriant būdą būti pasaulyje“, – sakė daktaras Siegelis. „Tu susikuri savo košmarą. Tu atkuri savo praeitį.

Ši smegenų realybė nereiškia, kad mes visi esame pasmerkti. „Kai žiūrime į ryšį tarp smegenų ir proto bei santykių, iš tikrųjų matome transformacijos galimybių langą“, – sakė daktaras Siegelis. Žmonės gali išmokti naujų buvimo ir santykių būdų, ir jie gali tai padaryti suprasdami, kaip jų praeities patirtis vis dar lemia jų dabartinį elgesį. Kaip jis pažymėjo, „protas iš tikrųjų gali pakeisti smegenų uždegimo modelius“. Tačiau norėdami tai padaryti, turime suprasti, iš kur atsiranda mūsų modeliai ir kaip jie gali pakenkti ar apriboti mūsų santykius.

Mūsų ankstyviausi prisirišimo patyrimai padeda nustatyti, kaip jaučiamės apie save ir kaip manome, kad turime elgtis, kad gyvenime ir santykiuose gautume tai, ko norime ir ko reikia. Siekdami išlaikyti gynybinius manevrus, kuriuos iš pradžių sukūrėme, kad prisitaikytume prie mūsų ankstyvosios aplinkos, ieškome situacijų, kurios atkurtų aplinką, kurioje tos gynybos priemonės vis dar yra tinkamos. Tuo metu mes dar kartą patvirtiname senus jausmus apie save, dažnai patvirtindami neigiamą tapatybę, kuri mums buvo suteikta vaikystėje. Suaugę dažnai atkuriame savo praeities dinamiką net to nežinodami. Tai ypač pasakytina apie mūsų intymius santykius.

Dažnai elgiamės taip, kaip vaikystėje galėjome prisitaikyti, bet dabar mus skaudina. Galime kartoti destruktyvius modelius, kuriuos matėme ar patyrėme, imituodami tėvus ar svarbų pavyzdį. Galime elgtis taip, kad įamžintų žinomus scenarijus, t. y. ginčytis, verkšlenti ar užsidaryti taip, kaip elgėmės vaikystėje. Galime pasirinkti partnerius, atitinkančius mūsų istorijos ypatybes, arba galime projektuoti šiuos bruožus partneriui, galbūt net provokuodami juos suvaidinti kitą destruktyvios dinamikos pusę. Šios trys paskutinės tendencijos vadinamos atranka, iškraipymu ir provokacija. Supratimas, kaip jie veikia, gali padėti mums suprasti, kodėl mes nuolat atsiduriame tose pačiose santykių spąstuose.

Pasirinkimas - Tai, ką pasirenkame, yra labiau susiję su mūsų istorija, nei galime manyti. Nesvarbu, ar mūsų atrakcionai mums atrodo paslaptingi, ar visiškai pagrįsti, dažnai žaidžia nematomi elementai, kurie pritraukia mus prie asmenybių, primenančių mūsų praeities elementus. Mus dažnai traukia partneriai, kurie leidžia iš naujo išgyventi neigiamus modelius, kurie galėjo būti skausmingi, bet taip pat patogūs ir pažįstami. Pavyzdžiui, jei vaikystėje jautėmės ignoruojami, galime ieškoti santykių su mažiau prieinamais žmonėmis. Jei jaučiamės įsibrovę, galime susidurti su partneriais, kurie bando mus kontroliuoti.

Kartais esame linkę jausti ypatingą potraukį žmonėms, kurių savybės panašios į mūsų pirmųjų globėjų savybes arba kurie verčia mus jaustis panašiai, kaip jautėme vaikystėje. Pavyzdžiui, vyras, kurio motina buvo emociškai nereguliuojama, kritiška ir nenuspėjama, susitikinėjo su tokiomis pat savybėmis pasižyminčiomis moterimis. Galiausiai jis susituokė su žmogumi, kurio elgesys buvo nepastovus ir įžeidžiantis. Suaugusiųjų šeimoje jis jautėsi taip, kaip vaikystėje: atsargus, baimingas ir kaltas dėl to, ko nežinojo padaręs.

Toks atranka pagrįstas atkūrimas vyksta daugelyje santykių dideliais ir mažais būdais. Moteris, su kuria dirbau, apibūdino, kad ją traukia vyrai, kurie buvo „paslaptingi“ ir kurių akys „žiūrėjo toli“. Ji jautėsi priversta ir traukia jų kietas elgesys. Tačiau užmezgusi santykius su šiais vyrais, ji pasijuto nusivylusi dėl jų tolimo, atmetimo ar atstumiančio elgesio. Jai buvo sunku atpažinti, kad ją nuliūdino tie bruožai, kurie ją taip pat privertė. Tik tada, kai ji apmąstė savo vaikystę, kai ir jos tėvai, ir brolis pasiliko sau, užmegzti šį ryšį. Niekas iš jos vaikystės namų ūkyje nekalbėjo atvirai ir nereiškė daug šilumos ar meilės. Užaugusi ji jautėsi izoliuota ir apleista, o štai jau suaugusi rinkdavosi partnerius, kurie jai suteikė tokį patį emocinį klimatą.

Iškraipymas – Kartais, net kai užmezgame sveikus santykius su žmogumi, turinčiu tikrų, teigiamų savybių, pradedame matyti savo partnerį taip, kad jis atitiktų mūsų praeitį. Pavyzdžiui, neseniai rimtus santykius turinti moteris skundėsi, kad ji visada susidurdavo su moterimis, kurios buvo „šaltos ir nelanksčios“. Net ir dabartiniuose santykiuose su žmogumi, kuris atrodė „kitoks“ ir „atsipalaidavęs“, ji skundėsi, kad jos draugė yra atmetusi ir negaili komplimentų bei meilės. Kai ji toliau tyrinėjo šiuos jausmus, ji suprato, kad dažnai ieško partnerio kritikos. Naktis, kai jos draugė dirbo vėlai, arba leido laiką su kitais draugais, ji vertino kaip asmeninį atmetimą. Kritiką ji suvokė subtilia išraiška arba nekenksmingu komentaru. Galiausiai ji pradėjo įsivaizduoti, kad jos partneris ruošiasi ją palikti. Jai prireikė išties išmėginti šiuos iškraipymus, kad suprastų, jog jos baimė būti nuviltam ar paliktai buvo pagrįsta vien jos praeities patirtimi, o ne dabartine tikrove.

Vyras, užaugęs jausdamas emociškai alkanų tėvų įsikišimą, iš pradžių dažnai kam nors traukė, bet vėliau prarado susidomėjimą tą akimirką, kai kitas žmogus atsiliepė ir susidomėjo juo. Kai moteris išreikšdavo jam savo potraukį, jis imdavo jaustis uždusęs ir suvokdavo ją kaip beviltišką, agresyvią ir stokojančią. Tą minutę, kai ji atsitraukė ar prarado susidomėjimą, jo potraukis vėl sustiprėjo. Jis suprato, kad šis partnerių ar potencialių partnerių iškraipymas riboja jo galimybes suartėti su kuo nors ir kad jis iš tikrųjų atkuria aplinką, kurioje jaučiasi įstrigęs ir priblokštas.

provokacija - Be to, kad pasirenkame partnerius, kurie mums primena mūsų praeitį, ir iškraipome partnerius, kad kartotų senus modelius, mes taip pat provokuojame savo partnerį suvaidinti antrąją pažįstamos dinamikos pusę. Tai nėra kažkas, ko mes darome sąmoningai, bet mūsų polinkis sukurti emocinį vaikystės klimatą gali įsiskverbti į mūsų elgesį. Galime išgirsti iš mūsų burnos sklindančius dalykus, kuriais net esame nustebę, arba daryti dalykus, dėl kurių kyla klausimas, kodėl. Pavyzdžiui, jei vaikystėje mus dažnai kritikavo ir su jais elgiamasi taip, lyg būtume nekompetentingi ar nusivylę, visą gyvenimą galime suvokti, kad šios etiketės mus sužadino ar įskaudino. Tačiau mes mažiau žinome, kaip nesąmoningai galime bandyti išsaugoti šį savo įvaizdį. Santykiuose galime staiga pradėti pamiršti pasirūpinti tais dalykais, kuriuos sakėme. Galime pasirodyti vėlai arba tapti tingūs ir atsparūs pagalbai. Galime aktyviai elgtis neatsakingai arba aplaidžiai, todėl partneris susidurs su mumis. Mes patys to nesuvokdami imamės veiksmų, kurie ragina mūsų partnerį pasakyti ir pajusti tuos dalykus, kurie buvo pasakyta ar jautė mums vaikystėje.

Yra daug būdų, kaip ši netyčinė dinamika gali pasireikšti, tačiau pažvelgus į savo praeitį, gali paaiškėti, kaip mes išmokome elgtis santykiuose ir ko išmokome tikėtis iš partnerio. Kurdami nuoseklų pasakojimą apie savo patirtį, galime suprasti, kaip netyčia atkuriame savo seną emocinę aplinką. Tada galime pradėti atskirti savo praeitį nuo dabarties ir priimti sąmoningesnius sprendimus, kaip norime būti savo santykiuose. Su kuo mes norime būti? Kokių sąveikų mes norime turėti? Kaip galime priartėti prie savo tikslų nesinaudodami senais modeliais, kurie palieka mus ten, kur pradėjome? Šis atsiskyrimo nuo praeities procesas, siekiant tapti tikruoju savimi, leidžia mums būti labiau pažeidžiamiems ir atviresniems kitam žmogui. Tada galime išmokti tobulėti santykiuose, susikurti savo likimą ir galbūt net panaudoti savo protą, kad pakeistume savo smegenis.