Stebėdamas savo vienišius draugus ir šeimos narius naršančius pažinčių pasaulyje ir ieškančius meilės, nuolat girdžiu tą patį klausimą: kodėl aš visada užmezgu tokius pačius santykius? „Aš pradėjau optimistiškai vertinti šiuos santykius, bet tada viskas subyrėjo kaip visada, ir santykiai niekur nedingo. „Maniau, kad šį kartą buvo kitaip, bet galiausiai ji buvo kritiška ir atmetusi, kaip ir mano buvusioji.

Taigi, ar yra šio paslaptingo reiškinio priežastis? (Taip, yra.) O gal mes tiesiog užprogramuoti pasirinkti santykius, kuriuos priimame? (Tam tikra prasme, taip.)  Mūsų pasirinkimai nėra tokie paslaptingi ir nuo mūsų nepriklausomi, kai suprantame prieraišumo teoriją ir prisirišimo poveikį mums, vaikams ir suaugusiems. Yra dvi prieraišumo tyrimo sritys. Vienas tiria prisirišimo modelius tarp kūdikio ir globėjo; kitas tiria romantiškų santykių partnerių prisirišimo stilių. Jie padeda suprasti vaikystėje susiformavusį prisirišimo modelį ir prisirišimo stilių, kuris šiandien veikia mūsų romantiškuose santykiuose.

Vaikystės prisirišimo modeliai

Tyrėjai, tiriantys prieraišumą vaikystėje, pastebėjo skirtingus būdus, kuriais vaikai užmezga emocinį ir fizinį ryšį su savo pagrindiniais globėjais. Vaiko prisirišimo modelis pirmiausia priklauso nuo jį prižiūrinčio suaugusiojo savybių. Yra keturi pagrindiniai vaikystės prisirišimo tipai: saugus, vengiantis, nerimastingas ir neorganizuotas. Viskas, išskyrus saugaus prisirišimo stilių, skatina skirtingus susidorojimo mechanizmus. Skaitydami tolesnį skyrių pagalvokite apie savo vaikystę ir prisirišimo modelius, kuriuos galbūt susikūrėte.

Vaikas vystosi saugūs tvirtinimo modeliai kai jis turi vieną iš tėvų ar kitą reikšmingą suaugusįjį, kuris bendraudamas su vaiku dažniausiai yra jautrus ir reaguoja. Šis tėvas ar kitas suaugusysis yra suderintas ir pasiekiamas vaikui taip, kad vaikas jaustųsi matomas ir saugus. Kai vaikui skauda, ​​šis suaugęs su juo elgiasi su užuojauta ir paguodžia. Toks suaugęs žmogus yra stiprus ir nuoseklus buvimas vaiko gyvenime, palaikantis vaiko savarankiškumą rūpestingu interesu, kuris sutvirtina vaikui išeinant į pasaulį. Vaikas, turintis saugaus prieraišumo modelius, yra gerai prisitaikęs ir mažiau išsiugdo psichologinę apsaugą. Jis jaučiasi patogiai savyje ir lengvai bendrauja su kitais.

Vaikas vystosi vengiantys prisirišimo modeliai kai ji turi tėvą ar kitą reikšmingą suaugusį asmenį, kuris pirmiausia yra nepasiekiamas ir emociškai nutolęs. Šio tipo slaugantys suaugę žmonės yra užsiėmę savo gyvenimu, dažniausiai nežino apie vaiką ir dažnai nepaiso jo poreikių arba nejautrūs jiems. Kai vaikui skauda ar kamuoja nerimas, šis suaugęs žmogus į ją reaguoja mažai arba visai nereaguoja. Jie dažnai atgraso vaiką nuo verkimo. Vaikas tampa iš pažiūros nepriklausomas būdamas labai jaunas, „mažu suaugusiu“, kuriam nieko nereikia, ypač iš šio suaugusiojo. Vaikas, turintis vengiančių prieraišumo modelių, išsiugdo gynybą, kad yra savarankiškas ir labai mažai nori iš kitų. Ji yra savarankiška, laikosi savęs ir minimaliai bendrauja su kitais žmonėmis.

Vaikas vystosi nerimastingi prisirišimo modeliai kai jis turi tėvą ar kitą reikšmingą suaugusį asmenį, kurio elgesys yra nenuoseklus ir prieštaringas. Kartais šis suaugęs žmogus reaguoja ir rūpinasi, tačiau kartais jis gali būti įkyrus ir emociškai alkanas, o kitais atvejais – nutolęs ir emociškai nepasiekiamas. Dėl to vaikas būna sutrikęs ir nesaugus, niekada nežinodamas, kokio gydymo tikėtis iš jo globėjo. Paprastai vaikas, turintis nerimą keliančių prieraišumo modelių, yra prisirišęs prie savo tėvų ir elgiasi beviltiškai jų atžvilgiu. Jis linkęs į nepasitikėjimą ir nepasitikėjimą savimi. Jis yra susijaudinęs ir negali nusiraminti ar jaustis ramus. Jo gynybinė reakcija yra prisirišimas prie savo tėvų, stengiantis patenkinti jo poreikius.

Vaikas vystosi netvarkingi prisirišimo modeliai jei ji turi vieną iš tėvų ar kitą reikšmingą suaugusįjį, kuris ją fiziškai ir (arba) emociškai smurtauja. Tokiais atvejais vaikas dažnai reaguoja į šio suaugusiojo bauginantį elgesį psichologiškai atitrūkdamas nuo patirties. Tam tikra prasme jos nebėra savo kūne, o vėliau ji mažai prisimena, kas atsitiko, arba visai neprisimena. Vaikas, turintis netvarkingus prieraišumo modelius, blaškosi tarp to, ar nori savo globėjo, ar bijo, nes jos skriaudikas ir paguodos šaltinis iš tikrųjų yra tas pats asmuo. Saugumo dėlei ji pribėga pas savo tėvą, bet priartėjusi pasijunta nesaugi ir pasitraukia. Jos gynybinis sprendimas yra išvengti šios košmariškos dilemos emociškai atsiribojant.

Mūsų ankstyvieji prisirišimo modeliai tęsiasi visą gyvenimą, nes jie yra giliai įsišakniję mūsų psichikoje. Tam tikra prasme mes yra užprogramuotas, nes smegenys išmeta stiprius vaikystės išgyvenimų atminties pėdsakus – procesą, kuris nuspalvina mūsų pasaulio suvokimą ir daro įtaką mūsų santykiams su kitais.

Suaugusiųjų prisirišimo stiliai

Prieraišumo tyrinėtojai, tyrinėjantys suaugusiųjų romantiškus santykius, išskyrė keturis pagrindinius suaugusiųjų santykių prisirišimo stilius: saugų, atmetantį vengimą, nerimą keliantį susirūpinimą ir vengiantį baimės jausmą. Mūsų suaugusiųjų prisirišimo stiliai, tai yra, nesaugūs stiliai, gali būti vaikystės gynybos rodikliai, kurie ir toliau daro įtaką mūsų artimiems santykiams. Skaitydami šį skyrių pagalvokite apie savo romantiškus santykius ir koks gali būti jūsų prisirišimo stilius.

Suaugusieji su a saugaus tvirtinimo stilius yra labiau patenkinti savo romantiškais santykiais. Jų santykiai linkę būti sąžiningi, atviri ir lygūs, abu partneriai yra nepriklausomi, tačiau myli vienas kitą. Tokiuose santykiuose nėra daug dramos. Suaugusieji, turintys saugaus prisirišimo modelius, yra mažiau apsaugoti nuo intymumo ir meilės.

Suaugusieji su a atstumiantis vengiantis prieraišumo stilius romantiškuose santykiuose jie linkę ieškoti izoliacijos ir jaustis pseudo-nepriklausomi, o pagrindinis jų tikslas yra savarankiškumas. Jie negali pripažinti savo ar kitų poreikių, todėl atleidžia ir nepaiso savo partnerio poreikių. Jiems labiau patinka atsitiktiniai susitikimai ir trumpalaikiai santykiai. Asmeniškesniuose santykiuose jų gynybinė reakcija yra emociškai atsiriboti nuo savo partnerio. Jie neigia artimųjų svarbą ir lengvai nuo jų atsiskiria.

Suaugusieji su an nerimastingas susirūpinęs prieraišumo stilius romantiškuose santykiuose yra linkę būti nesaugūs ir netikri dėl savo partnerio jausmų ir jaustis nesaugūs artimuose santykiuose. Jų gynybinė reakcija yra būti prikibusiam, reikliam ar savininkiškam savo partnerio atžvilgiu. Jie dažnai ieško savo partnerio, kad išgelbėtų ar užbaigtų juos.

Suaugusieji su a baimingas vengiantis prisirišimo stilius romantiškuose santykiuose gyvena ambivalentiška būsena, bijo būti per daug arti kitų, bet taip pat bijo būti per daug nutolusi. Jie yra įstrigę gynybinėje reakcijoje į meilę: jie eina link meilės, bet suartėję su kuo nors pasitraukia, bijodami, kad bus įskaudinti. Jie gali prisirišti prie savo partnerio, kai jaučiasi atstumti, o tada gali jaustis įstrigę, kai partneris suartėja. Jų nuotaika dažnai būna nenuspėjama. Jie bando slėpti savo jausmus, bet dažnai juos užvaldo emocijos. Jų artimi santykiai būna sudėtingi arba dramatiški, su daugybe pakilimų ir nuosmukių. Suaugusieji, turintys baimingą prieraišumo stilių, dažnai yra neramiuose santykiuose.

Realaus gyvenimo pavyzdžiai

Pažiūrėkime į moterį, kuri apgailestavo, kad net tada, kai ji pradėjo optimistiškai vertinti santykius, jos santykiai niekada „niekur nedingo“. Ši moteris suprato, kad vaikystėje dėl to, kad buvo apleista, ji išsiugdė vengiančius prisirišimo modelius, dėl kurių ji tapo vidine ir savarankiška. Ji taip pat pripažino, kad romantiškuose santykiuose ji turėjo atstumiančio vengiančio stiliaus bruožus. Remdamasi šiomis įžvalgomis, ji pamatė, kad pasirinko partnerius, kurie, kaip ir ji pati, buvo savarankiški ir emociškai nepasiekiami, taip atkuriant savo vaikystės aplinkos dinamiką. Ji suprato, kad norėdama užmegzti gilesnius, ilgalaikius santykius, kurių trokšta, ji turėtų ieškoti atviro ir išraiškingo partnerio. Iš pradžių tai jaustųsi nepažįstama ir jaustųsi nepatogiai, tačiau jei ji išmėgintų save prakaituoti per šį prisitaikymo laikotarpį, ji prisitaikytų prie emocinio intymumo ir išsiugdytų saugų prisirišimo stilių.

Dabar paimkite vyrą, kuris norėjo mylinčios partnerės, bet visada susilaukė kritikos ir atstūmimo. Jis pripažino, kad vaikystėje susiformavo nerimastingi prisirišimo modeliai. Jo motina buvo nenuosekli: kartais rūpestinga ir puoselėjanti, bet dažniausiai kritiška ir baudžianti. Dėl to jis buvo sutrikęs ir beviltiškas jos atžvilgiu. Jis taip pat suprato, kad romantiškuose santykiuose jam būdingas nerimastingas prieraišumo stilius. Jis suprato, kaip nesąmoningai atkūrė santykių su motina dinamiką, pasirinkdamas moteris, kurios buvo nuošalios ir kritiškos jo atžvilgiu, todėl jis tapo nesaugus ir beviltiškas. Tada jis pasirinko kitaip ir susitiko su malonia ir miela moterimi, tačiau jos neatrodė tokia įdomi kaip įprastos jo merginos. Dėl jos kritikos trūkumo ir nevilties iš jo pusės santykiai jam atrodė nuobodūs. Tačiau laikui bėgant jis priprato, kad su juo elgiamasi su meile ir pagarba, o romantiškuose santykiuose susiformavo naujas, saugus prieraišumo stilius.

Išvada

Tai gali atrodyti kaip daug informacijos, kurią reikia apdoroti, tačiau joje yra raktas į atsakymus, kodėl mes nuolat kartojame tuos pačius destruktyvius santykių modelius, nepaisant geriausių ketinimų. Kai suprantame savo vaikystės prisirišimo modelius ir suaugusiųjų prisirišimo stilius, galime nutraukti savo programavimą imdamiesi veiksmų, pavyzdžiui, pasirinkdami naujus ir sveikesnius santykių partnerius. Šie veiksmai iš tikrųjų susilpnins senus smegenų atminties pėdsakus ir išskleis bei sustiprins naujus. Palaipsniui keisime savo prisirišimo stilių ir kursime pasitenkinimą teikiančius romantiškus santykius, paremtus nauju ir saugiu prisirišimo stiliumi.