Neseniai mano draugas, kenčiantis nuo lėtinių nugaros skausmų, grįžo iš eilinio vizito pas gydytoją su netikėtu patarimu. Vietoj įprastų diskusijų apie šūvius, vaistus, fizinę terapiją ar net chirurgiją, jo gydytojas rekomendavo knygą, Gydymas Nugaros skausmas: proto kūno ryšys . Knyga pagal Jonas E. Sarno M.D. paaiškina, kaip stresas ir kiti psichologiniai veiksniai gali sukelti nugaros skausmą ir kaip galite būti be skausmo be vaistų, mankštos ar operacijos. Skaitant knygą mano draugą pribloškė Sarno ryšys tarp ankstyvos vaikystės traumų ir suaugusiųjų nugaros skausmų. Vos per kelias savaites apmąstydamas ir apdorodamas šį ryšį savyje, jis jau pastebėjo simptomų pagerėjimą.

Šiomis dienomis mes vis daugiau sužinome apie neigiamą traumų poveikį daugeliui mūsų psichinės ir fizinės sveikatos ir gerovės aspektų. Atrodo, kad mokslas ankstyvą traumą sieja su viskuo nuo nugaros skausmas į depresija . Neseniai duodamas interviu su Oprah Winfrey apie 60 minučių psichiatras ir neurologas Bruce'as Perry'as kalbėjo apie nepalankių vaikystės įvykių poveikį mums, suaugusiems. „Jei turite vystymosi traumą, tiesa ta, kad jums gresia beveik bet kokia fizinė, psichinė sveikata, socialinė sveikatos problema, apie kurią galite pagalvoti“, - sakė Perry.

Neišspręsta trauma gali persekioti mus visą gyvenimą tokiais būdais, kurie dažnai neatrodo tiesioginiai. Suaugę galime bandyti pamiršti praeitį arba užmiršti praeitį. Galime galvoti: „Mano vaikystė nebuvo tokia bloga“ arba „Daugeliui žmonių buvo blogiau nei man“. Mes nesuvokiame, kad šios senos žaizdos gali turėti visokių fizinių ir psichologinių padarinių. Tam tikri įvykiai gali netyčia sukelti mumyse reakcijas, apie kurias negalvojome daugelį metų: kaltės jausmą, gėdą, baimę ar pyktį, kilusį nuo pat mūsų gyvenimo pradžios.

Prisirišimo tyrimai rodo, kad mus ir mūsų santykius veikia ne tik tai, kas nutinka su mumis, bet ir tai, kiek nesugebėjome pajusti viso skausmo ir įprasminti savo išgyvenimų. Kai nesusitvarkome su savo trauma, nešiojamės ją su savimi. Mes nesuvokėme savo istorijos prasmės, todėl mūsų praeitis vis dar daro įtaką mūsų dabarčiai daugybe nematomų būdų. Tai daro įtaką mūsų tėvams, santykiams su savo partneriu, kaip jaučiamės, mąstome ir veikiame pasaulyje.

Todėl bene svarbiausias dalykas, kurį galime padaryti, kad išspręstume neišspręstą traumą, yra sukurti nuoseklų pasakojimą. Neseniai turėjau privilegiją dėstyti e. kursą su dr. Danieliu Siegeliu tema „. Kurso metu akcentavome, kad kai kurie dalykai, kurie mums, suaugusiems, neatrodo traumuojantys, mus traumuoja vaikystėje. Sukurti nuoseklų pasakojimą yra procesas, kurio metu užrašome bet kokią „didelę T traumą“, kurią patyrėme, nesvarbu, ar tai būtų rimta netektis, prievarta ar gyvybei pavojingas įvykis, taip pat „mažos traumos“, kurias patyrėme. Šie įvykiai gali neatrodyti tokie dramatiški, bet jie paveikė mus sukeldami kančią, baimę ar skausmą, todėl pakeitė požiūrį į save, kitus žmones ir mus supantį pasaulį. Daugeliu atvejų atrasime, kad šios traumos nėra iki galo išspręstos.

To pavyzdys buvo kurse, kurį dėsčiau apie nuoseklų pasakojimą. Moteris užrašė istoriją, kuria pasidalino su klase. Ji pradėjo gėdingai pareikšdama, kad vaikystėje ji nužudė arklį – traumą, kurią ji įvardijo kaip savo „blogumo“ požymį. Tačiau tolesnės detalės papasakojo visai kitokią istoriją. Pasirodo, kai jai tebuvo 11 metų, tėvai ją pasodino ant neprijaukinto žirgo. Nepaisant baimės, ji pasiėmė žirgą pasivažinėti, kaip ir anksčiau su kitais gerai treniruotais žirgais. Arklys kažko išgąsdino, nesugebėjo įveikti šuolio ir mirė. Jos tėvai iš karto apkaltino ją dėl gyvūno mirties ir pagrasino išsiųsti ją į internatinę mokyklą, nebent ji parašytų atsiprašymo laiškus visiems šeimos nariams.

Kai ji pasakojo istoriją klasėje, žmonės atkreipė dėmesį į tai, kad nėra prasmės sakyti, kad ji atsakinga. Tiesą sakant, tai atrodė labiau kaip tėvų nepriežiūra priversti ją jodinėti laukiniu žirgu. Moteris vis tikino, kad vis tiek kalta. Tik tada, kai ji įsivaizdavo, kad tas pats įvykis atsitiko su dabartiniame gyvenime pažįstamu vaiku, kuris buvo tokio pat amžiaus, koks buvo nelaimingo atsitikimo metu, jis spragtelėjo. Ji ne tik buvo traumuota ir išgąsdinta dėl įvykio, bet ir dėl to buvo apkaltinta, todėl jautė gėdą, kuri, jos nuomone, nusipelnė.

Moteris visą gyvenimą nešiojosi šį gėdos jausmą, tačiau visą laiką tikėjo, kad viskas, kas jai nutiko, taip pat nusipelnė. Pasakodama savo istoriją, ji suprato, kaip tikrovė skiriasi nuo tos, kurią ji priėmė ir nuo pat mažens tikėjo. Būdama suaugusi, su grupės parama, ji sugebėjo susidurti su tuo, kad jos tėvai buvo nerūpestingi ir kėlė pavojų jai, taip pat žirgui – realybė, su kuria jai buvo per daug baisu susidurti vaikystėje. Padarius savo pasakojimą nuoseklų, ji galėjo pajusti save, pajusti palengvėjimą ir išspręsti kai kurias su šiuo incidentu susijusias traumas. Ji taip pat sugebėjo pagaliau paleisti iš esmės „blogos“ jausmą, kuris ją lydėjo nuo pat įvykio.

Nors mūsų instinktas gali būti palaidoti praeitį, sumažinti skausmą arba išvengti skausmo, jausmas, kas mums atsitiko, iš tikrųjų gali padėti išgyti. Tai gali padėti mums atskirti ankstyvą patirtį nuo dabartinės dienos ir nustatyti neigiamas šių patirčių dabartinio gyvenimo, įskaitant fizinę sveikatą ir santykius, sąsajas. Sukurti nuoseklų pasakojimą gali būti galinga priemonė sprendžiant ankstyvos vaikystės traumas. Mūsų istorijos įprasminimas gali išlaisvinti mus nuo daugelio jos naštų visomis jų apraiškomis. Tai gali padėti mums nutraukti destruktyvius kartų ciklus, kad taptume stipresniais tėvais ir partneriais. Tai gali paskatinti mus jaustis saugiau savyje ir suteikti daugiau saugumo kitiems. Susidurti su savo traumomis nėra lengva, tačiau tai yra pagrindinis psichikos ir fizinio gydymo aspektas, įrankis geresniems santykiams kurti ir raktas į mūsų tikriausią aš.