2020 m.: per nerimą, širdgėlą, TV pykinimą ir manipuliavimą dirbtiniu intelektu iš naujo atrastas agentūros jausmas.

Per šią pandemiją turėjau precedento neturintį laiko vienam. Mano pirmosios savaitės pirmiausia buvo kupinos baimės ir siaubo, iš pradžių priblokštas paslaptingo, visuotinio ir mirtino viruso pobūdžio, o paskui apimtas kančios ir pykinimo pamačius George'o Floydo nužudymo vaizdo įrašą; staiga supratau, kad daugiau nei 50 metų nebuvau pamiršęs sisteminio rasizmo mūsų šalyje ir žalingų jo padarinių. Nesvarbu, kad juodaodžių šeimos nariai man asmeniškai papasakojo apie savo patirtį. Nesvarbu, kad žinojau, kad kažkas negerai su įkalintų spalvotų vyrų ir moterų skaičiumi. Nesvarbu, nesvarbu, aš buvau užsiėmęs, buvau finansiškai užtikrintas, buvau pakliuvęs į savo gerą gyvenimą ir nežiūrėjau daug toliau. Man labai patiko bendruomenės samprata, dirbdama kartu su savo išplėstine šeima kurdama šiltą, prasmingą, praktiškai sveiką ir gražią vietą gyventi, bet nekreipiau daug dėmesio į didesnę, sunkesnę, netvarkingesnę, toli siekiančią ir esminę. koncepcijos pobūdis.

Taigi vien šioje neįprastoje laiko erdvėje, atslūgus 24/7 siaubui ir baimei bei pakilus blaivesniam pasaulio būklės vertinimui, neskaitant darbo, kurį galiu atlikti iš nešiojamojo kompiuterio, ir nuošalyje paleisti keletą neįtikėtinai linksmų ir visiškai lėkštų serialų (ahem, ačiū Britų kepinių šou ), taip pat bandžiau pamaitinti savo mintis iš esmės; dokumentinius filmus, knygas, interviu, informaciją apie tautas ir pasaulio dalis, į kurias iki šiol nekreipiau dėmesio. Vienas iš tokių buvo Socialinė dilema Režisierius Jeffas Orlwoski, stebėtinai greitas ir akis atveriantis filmas, kuriame dokumentuojami žmonės, kurie iš tikrųjų sukūrė pirmuosius dirbtinio intelekto algoritmus, ir kaip jų išskirtinė sėkmė šioje pastangoje iš esmės sukūrė pabaisą, kurios jie neketino sukurti.

Pamačius šį filmą bejėgiškai įklimpus į praėjusių metų emocinę sumaištį, prisiminiau kai ką: aš turiu agentūrą. Kiekvieną dieną turiu asmeninę galią, asmeninius pasirinkimus.

Taip galiu prisidėti: galiu prisiminti savo požiūrį, kad visi žmonės yra žmonės, verti dėmesio.

Tai, kaip aš renkuosi reaguoti į kitus, atspindi mano, o ne jų charakterį. Kad man nereikia vaidinti į mūsų šalį kurstantį susiskaldymą, kurį skatina dirbtinio intelekto kuruojami socialinės žiniasklaidos algoritmai, kurie mums pateikia vis daugiau perdėtų versijų apie tai, kas yra mūsų šališkumas, kol mūsų mintyse ar širdyse niekam nebelieka vietos. Kitaip – ​​liguista liepsna, kurią toliau įžiebė žibalas keleto korumpuotų, pasiryžusių manipuliuoti visa mūsų tauta į siautulį „mes prieš juos“.

Aš atsisakau daugiau žaisti. Aš traktuosiu ir kalbėsiu apie kiekvieną žmogų kaip apie žmogų. Aš galiu su jais nesutikti. Galiu nekęsti tuo, kuo jie tiki. Bet aš nekurstysiu liepsnos, nebūsiu paimtas iš savo standarto, savo vietos, kur labiausiai jaučiuosi savimi, o tai yra kiekvieno sutikto žmogaus žmogiškumo atpažinimas ir stengimasis atitinkamai su juo elgtis. Sąžiningai, nepažeisdamas savo sąžiningumo, galiu rėkti ir žygiuoti protestuodamas prieš tai, už ką kitas atstovauja. Bet aš negaliu nieko menkinti ir išlaikyti savo sąžiningumą.

Kaip sakė Martinas Liuteris Kingas: „Tegul niekas tavęs nenuleidžia taip žemai, kad jo neapkęstų“.

Per ilgai ėjau lengvesniu keliu, mintyse suburdamas tam tikras žmonių grupes į neapykantą keliančią, bauginančią masę, pamiršdamas, kad dauguma žmonių nėra korumpuoti, tyčia neįžeidžiantys, nepiktūs iš prigimties. Aš leidau savo baimei priversti mane pamiršti savo stipriąsias puses. Toks trumparegiškas požiūris į kitus žmones neturi jokio konstruktyvaus tikslo, o, tiesą sakant, drumsčia mano mąstymą ir pribloškia širdį, todėl vos galiu pažinti savo jausmus, o juo labiau užjausti kitus.

Jums tereikia klausytis bet kokios naujienų programos, palinkusios į kairę ar į dešinę, kad žinotumėte, jog aš nesu viena. Dabar įprasta tariamai „nešališkoms“ naujienų organizacijoms iš esmės priskirti piktus motyvus ištisoms žmonių grupėms vien dėl to, kad, pavyzdžiui, jos nepripažįsta tam tikros politinės ideologijos. Šį baimės ir nepasitikėjimo kurstymą padeda ir skatina visur esančios socialinės žiniasklaidos platformos, kurias visiškai informuoja dirbtinis intelektas, kuris puikiai sukurtas taip, kad būtų galima vis labiau atsižvelgti į tik vieną problemos pusę. Dirbtinis intelektas netyčia normalizavo bendro žmogiškumo jausmo nebuvimą. Mes, žmonės, išgyvename bendrystės krizę.

Kaip galime išlaisvinti save, savo šalį, pasaulį iš šios žmogiškųjų santykių krizės, jei pamirštame ne taip mąstančių žmonių žmogiškumą? Jei pamirštame, kas tai yra, įsijauskime? Bandyti suprasti kito požiūrį? Parodyti gerumą kitam prieš sužinojus jo politinę pirmenybę pavyzdžiui, ir toliau rodyti gerumą, net kai žinai? Kiek ilgai leisime sau pasilikti dirbtinio intelekto migloje, nurodančioje, ką galvoti, o kitaip mąstantieji yra pavojingi ir moraliai prastesni už mus? Kiek ilgai leisime save dėl to apgauti?

Tiesa ta, kad dauguma žmonių tiesiog nori gyventi taikiai. Jie nori draugiškai pasisveikinti su savo kaimynais ir manyti, kad jų vaikai bus saugūs savo mokyklose ir bendruomenėse. Jie nori turėti prasmingą darbą ir pakankamai pinigų, kad galėtų apgyvendinti ir išmaitinti savo šeimą, kartais nueiti į filmą ir retkarčiais atostogauti. Jie nori turėti savo požiūrį į politiką ir religiją bei apie tai, kaip nori gyventi savo gyvenimą, ir nesijaudinti dėl kaimynų paniekos ar kitų gąsdinimų.

Manau, kad mums visiems reikia žengti didelį žingsnį atgal ir pažvelgti į tai, ką visi nusipirkome. Kartu mes leidome savo baimei pamiršti savo stipriąsias puses: vienybę kaip šalį – nepaisant politinės partijos, seksualinės orientacijos, rasės ar etninės priklausomybės. Žmonių rasės narių vienybė – ar manote, kad mus sukūrė Dievas, ar tik išsivysčiusi kaip grynai biologinė funkcija, ar tam tikra jų variacija ar derinys – kuris iš šių įsitikinimų vieną žmogų išskiria pranašesniu už kitą? Kas leistų mums pamiršti kiekviename iš mūsų esančią žmogiškumą?

Dirbtinis intelektas negali leisti niuansų, kurie sudaro žmogaus patirtį, nes tai ne žmogus. Negalime leisti ekspertų „žinių inžinerijos“ keleto neteisingai mąstančių, manipuliuojančių žmonių padedama nuslopinti pagrindinę tiesą, kad mes visi esame pažeidžiami padarai, trokštantys draugystės, bendruomenės ir meilės. Šioje žemėje, šalia viena kitos klajojančios mirtingosios būtybės, galinčios viena kitą palaikyti ir padėti pačiais paprasčiausiais būdais – šiluma, humoru, akimirka įsiklausymo, paimta ranka. Sugrąžinkime protą! Mūsų širdys! Mūsų agentūra! Mūsų vienybės jausmas! Mūsų bendro žmogiškumo jausmas! Mūsų kaimynystė! Mūsų bendros kovos ir kavos, ir mėsainių, ir bulvyčių! Arba tofu ir joga!

Visa žmonija yra stipresnė, kai kiekvienas iš mūsų atmeta kartėlį ir klaidingus pasakojimus vieni apie kitus, kurie mums pirmą kartą buvo subtiliai tiekiami gijomis iš kokio nors pagrindinio kompiuterio į mūsų asmeninius ekranus, pritaikant mus prie vis didesnio jo kiekio, kol dabar jis išmetamas. didmeninė prekyba mūsų protuose ir širdyse be mūsų pripažinimo ar sutikimo. Dirbtinio intelekto grėsmė suporuota su keletu manipuliuojančių žmonių yra pavojingesnė už bet kokį virusą; tai kelia grėsmę mūsų sielai.

Priemonė yra sąmoningumas.

Kalbėdami vienas su kitu, ypač su žmonėmis, su kuriais nesutinkate. Sužinoti apie jų gyvenimą, kas juos atveda į vietą, kurioje jie yra dabar. Būkite atviri ir pažeidžiami, kai pranešate jiems apie savo gyvenimą ir motyvus. Ieško bendros žmonijos, kuri egzistuoja. Ten ilsisi. Nėra jokios priežasties baksnoti ar ragauti, versti ar rangyti. Tiesiog sėdėkite su kitu žmogumi. Pasinaudokite savo asmenine agentūra. Saugokitės, kaip lengva jo atsisakyti. Prisiminkite buvimo žmogumi prigimtį.